Matyt, verta pradėti nuo pradžių. Daugelis skaitytojų gal pirmą kartą girdi tokį žodį „stereograma“. Apie tai, ką jis reiškia ir kada tai pradėta naudoti pasaulinėje praktikoje, kalbamės su dizainere Loreta Roževičiūte-Elksne.
– 1838 metais britų mokslininkas Charlesas Wheatstone’as paskelbė trimačio vaizdo teoriją. Ji suteikė galimybę žvelgiant į paveikslą patirti trijų matmenų gylio iliuziją. Šis efektas pasiektas išradus stereoskopą. Giluminis vaizdas vadinamas stereogramomis.
1849–1850 metais škotas Davidas Brewsteris patobulino britų išradėjo stereoskopą, veidrodį pakeitęs lęšiais.
1959 metais regos specialistas Bela Julesz ir psichologas MacArthur Fellow atskleidė įdomų faktą: trimatis vaizdas atsiranda ne akyse, kaip buvo manyta, bet žmogaus smegenyse.
…Mano paveikslai moksliškai vadinami autostereogramomis – jų matymui nereikia jokių specialių prietaisų ar 3D akinių. Tai tarsi mistinis kūrinys: iš pradžių matome smulkų paveikslo raštą, o pažvelgus į jo gelmę, pamažu iškyla konkretus erdvinis objektas. Šis efektas žmonėms suteikia stiprių emocijų ir džiaugsmą.
Daugelis įsitikinę, kad 3D vaizdą pamatyti sunku, tačiau tai nėra sudėtinga: tereikia žiūrėti į tolį, lyg žiūrėtumėte pro langą.
– Esate savita ir patyrusi grafikos dizainerė. Kodėl kūrybinei veiklai pasirinkote tokią itin retą sritį? Kuo ji jus žavi?
– Pirmą kartą su šiais atvirukais susipažinau prieš 25-erius metus. Kai iš neutralaus rašto man prieš akis staiga iškilo erdvinis motociklas, netekau žado! Tai tapo mano kūrybine aistra ir naujų technologijų paieška.
Grafikos dizainere dirbau septyniolika metų, bet kai mano močiutė netikėtai išsigydė akis su stereogramomis, kurias jai padovanojau, supratau, jog tai veikia!
Akivaizdu, kad stereogramos ne tik teikia gerų emocijų, bet ir naudingos sveikatai – stiprina ir atpalaiduoja akis. Tai jau naudojama pasaulinėje praktikoje.
Tad prieš aštuonerius metus įkūriau 3D atvirukų ir paveikslų kūrybinę grupę ,,Vėjo Rožė“.
– Kaip taikant grafikos tapybos techniką pavyksta sukurti 3D vaizdą?
– Kūrybinis procesas susideda iš trijų etapų: pirmiausia sukuriu vidinį tūrinį-eskizą. Jei tai portretas, dirbu su skulptoriais. Tada piešiamas rašto eskizas. Trečiame, ilgiausiai trunkančiame etape, iškeliu numatytą 3D vaizdą.
Visą raštą tarsi mozaiką sudėlioju iš mažyčių dalelyčių: tai atlieku skirtingomis technikomis, dažniausiai rankiniu būdu, ir žiūrėdama į tolį. Vieni paveikslai slepia objektą, kituose – matomi objektai tampa erdviniais.
Prie paveikslo prasėdžiu mėnesius. Esu baigusi tekstilę. Mane žavi audiniai. Šis ilgas procesas man – tarsi meditacija.
– Įdomu tai, kad 3D paveikslai – puiki regėjimo terapija, stiprinanti akių raumenis, regėjimą. Kuo tai pagrįsta?
– Taip, tai patikimas būdas atpalaiduoti akis, mažinti jų nuovargį, ypač tiems, kurie ilgai dirba kompiuteriu. Mūsų akys įsitempia, pavargsta, nes žiūrėdami į arti esančius daiktus, monitorių, knygą, mobilųjį telefoną, neturime galimybės žvelgti į tolį. O stereogramos matomos būtent žiūrint į tolį. Tada nejučia treniruojamos akys.
– Jūsų kūrybinių darbų paroda dabar eksponuojama Prienų kultūros centre. Kodėl paroda vadinasi tokiu, sakyčiau mistiniu pavadinimu „Tikri dalykai akimis nematomi“?
– …Skambutis Jolantai Šmidtienei, kuri tradiciškai kuria Kalėdų egles Kaune. Sakau jai: „turiu idėją!“. Ji žinojo mano darbus ir mano nuostabai iškart atsakė:
„O aš turiu tau temą“. Taigi, pradėjau brandinti širdyje kūrinį ,,Mažasis princas“, kuris buvo 2019 metų Kauno Kalėdinės eglės tema, o stereogramų paroda tapo šio projekto dalimi. Taip gimė ir parodos pavadinimas.
Darbai didelių formatų (1 x 1,6 m), – jų pasaulyje labai nedaug.
– Paveiksluose tarsi atgyja nuostabi Antoine de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ istorija. Kuo jums artimas šis kūrinys, mažojo princo išgyvenimai?
– Parodą kūriau beveik metus. Mažasis princas tapo lyg šeimos nariu: vidinio vaiko paieškos, – buvo stipriausia, ką išgyvenau savyje.
Įdomiausia man buvo su knygos herojais nukeliauti į Antoine de Saint-Exupery autobiografijos faktus: tyrinėtojai mano, kad knygoje minima aikštingoji, bet geros širdies garsioji Rožė, buvusi jo žmona Konsuelo. O pats autorius įkvėpimo princo charakteriui ir išvaizdai sėmėsi iš savo jaunystės, kai draugai ir šeima jį vadino „Saulės karaliumi“ dėl auksinių garbanotų plaukų. Todėl viename iš parodos paveikslų pasirinkau kviečių tekstūrą, cituojant garsiąją Lapę, kuriai auksiniai kviečiai primena princo plaukus…
– Dėkoju, Loreta, už įdomų pokalbį. Linkime jums naujų kūrybinių idėjų ir jų įprasminimo. O laikraščio „Gyvenimas“ skaitytojus kviečiame apsilankyti Prienų kultūros centre ir pasigrožėti originalia, šilta paroda „Tikri dalykai akimis nematomi“! Paroda veikia visą kovo mėnesį.
Kaip pamatyti?
1. Prieikite kuo arčiau paveikslo. Nejudindami akių ir nemirksėdami žiūrėkite kiaurai pro piešinį į tolį, kaip žiūrėdami pro langą, tarsi jis neegzistuotų.
2. Palaukite, kol vaizdas susilies, tada „nepamesdami“ žvilgsnio labai lėtai atsitraukite atgal.
3. Netrukus vienos piešinio vietos pradės tolti, kitos – artėti. Vaizdas pasidarys tarsi stiklinis. Konkretus trimatis objektas iškils iš gilumos. Kuo didesnis atstumas nuo paveikslo, tuo didesnis 3D efektas. Sėkmės!
Sėkmės!
Šaltinis: laikraštis „Gyvenimas“, Veronika Pečkienė, straipsnio nuoroda Trimačių paveikslų paroda atkeliavo į Prienus!
